Salar de Uyuni, Bolivia

[flag:en]

Fun fact about Uyuni: it's the largest salt flat in the world, and probably the most touristy destination in Bolivia, but there's no road leading to or from it. If you're going South from La Paz, pavement ends at Challapata; entering from San Pedro de Atacama in Chile, the road ends at the border; from the Argentinean side, pavement ends at Tupiza. Whichever way you go, be prepared for sand, mud, more sand, washboard, 4x4 tracks, and fine gravel. The lighter the bike, the more fun you'll have; this track isn't for heavily loaded 1200 CC machines. Not if you want to thoroughly enjoy it, that is.

Fuel and food is available every 80-120 kilometers as there are a few towns and villages scattered here and there, but forget hotels, restaurants and gas stations: it's mostly just local people selling goat cheese and bread and offering rooms in their huts, as well as selling petrol of questionable octane levels.

The rainy season in Bolivia is November to March; the tracks are still passable, but a few water crossings can get a bit funny. The Salar itself is sometimes under water which makes it harder crossing it, but the views are still spectacular.

Want to save on petrol? Gas is ridiculously cheap in South America as it is, but in Bolivia, it's pennies. However, they have a policy according to which foreigners must pay triple the local price. To avoid paying it, simply park your bike somewhere and go to the gas station with petrol cans - as they cannot see your number plates they'll sell you petrol for local prices🙂

[flag:lt]

Salar de Uyuni - didžiausia druskos dykuma psaulyje ir viena populiariausių turistų destinacijų Bolivijoje, bet į jį nei iš vienos pusės nėra jokio kelio: važiuojant iš La Paz, asfaltas baigiasi ties Challapata; įvažiuojant iš San Pedro de Atacama, Čilės, kelias baigiasi ties pasieniu; iš Argentinos, smėlis prasideda ties Tupiza. Kuriuo keliu bevažiuotum, geriausia nusiteikti smėliui, purvui, žvyrui ir džipų vėžėms; kuo lengvesnis motociklas, tuo smagiau, nes brautis per altiplano dykumą su 1200cc žvėrim - nedidelis džiaugsmas.

Degalų ir maisto rasti galima kas 80-120 kilometrų, tik pamirškit viešbučius, restoranus ir degalines - vietiniai indėnai pakeliui išsibarsčiusiuose kaimeliuose greičiausiai sutiks parduoti sūrio, duonos ir neaiškios kokybės benzino iš bidono, gal net išnuomos kambarį lūšnelėje, bet geriau vežtis palapinę, miegmaišį ir savo maisto- just in case.

Liūčių sezonas Bolivijoje trunka nuo lapkričio iki kovo mėnesio; altiplano lietus nebaisus, tik truputį patvinsta upės (bet pervažiuoti visvien įmanoma) ir pati druskos dykuma atsiduria po vandeniu (pravažiuoti įmanoma, tik būtina po to nusiplauti druska aplipusį motociklą).

Benzinas visoje Pietų Amerikoje be galo pigus, bet Bolivija iš užsieniečių prašo triksart daugiau, nei iš vietinių. Norint išvengti 'užsieniečio mokesčio', tereikia pasistatyti motociklą kur nors toliau ir atkulniuoti į degalinę su kanistru - vietiniai mielai parduos degalus bolivietiška kaina.

---