Aplink Nerį

Už lango tikros vasaros šiltas šeštadienis. Draugė su vaiku pas uošvius. Puiki proga ilgesniam pasivažinėjimui! Skambinu broliui – jo situacija (šeimyninė) ir norai tokie patys. Trumpai pagooglinam galimus maršrutus. Iš rastų 3 ar tai 5 variantų pasiliekame tik tą, kuris per daug nenutolsta nuo namų. Jau senokai norėjau aplankyti motociklu Neries regioninį parką. Ypač „aną" Grigiškių, pusę. Pasirodo ir kelionės vedlys nėra matęs Kernavės piliakalnių. Šildom motcus ir lekiam!

Pradžia kaip visada paprasta. Už Pilaitės sukam į žvyrkelius, vėliau į miško keliukus ir judam. Matydami, kad šia kryptimi važiuojame ne mes vieni, svarstom ar kiti važiuoja pagal tą patį track`ą ar ne. Greičiausiai, tik tam tikros atkarpos sutapo, nes likusio maršruto metu mes jų taip ir nebesutikom. Pirmi kilometrai kapsi lengvai ir atrodo, kad šį kartą mano kelionė bus be batonų. Tačiau nepraėjo nė 5 min. kai įkalnės viršuje smagiai pasigavau du kelmus. Pirma mintis ir žodžiai į intercom'ą: „Ar matei? Ar buvo gražu?" Matė. Gražu... bet kamera buvo išjungta. Ok. Bandom keltis. Nepavyksta – koja prispausta. Kaip ir dažniausiai – atkėlus motcą aš atgaunu kvapą ir parūkau, o brolis įvertina nuostolius. Šį kartą visos plastmasės tik smulkmena, nes nėra įtampos!Po saugiklių ir akumuliatoriaus jungčių patikros kažkaip stebuklingai ji atsirado ir galėjome pajudėti toliau. Gaila neilgam... Po 2 ar tai 3 kilometrų per mažai atsukus rankeną sekė antras batonas šlapioje provėžoje. Šį kartą linko sankabos kojelė. Vėl tenka nusukti nuo maršruto iki artimiausio kaimuko, o jame, nusipirkę trūkstamus įrankius, sėkmingai ištiesinam tai kas sulinko. Grįžtam į maršrutą.

Likusi kelionės dalis tęsiasi sklandžiai. Žvyrkelius keičia pievos, pievas - miškai, miškus, kaip išsireiškė mano draugė - zuikio takeliai. Vietomis galim paspausti, vietomis tenka ieškoti kaip apvažiuoti ant kelio užvirtusius medžius. Po kelių valandų važiavimo, pasiekiam kelionės pusiaukelę - Čiobiškio keltą. Belaukiant kelto nusprendžiam, kad kitoje Neries pusėje trumpinam maršrutą ir į Vilnių grįžtam greitkeliu. Tai buvo pakankamai protingas sprendimas, nes paskutinėje miškingoje vietoje dėl nuovargio pradėjome daryti klaidas vairuojant ir šiaip ne taip kirtome miško kirtavietę link artimiausio normalaus žvyrkelio. Pakeliui pasitaikė smulkus upelis ir prasidėjo lietus. Į greitkelį įšokom ties Lazdėnais. Kuo arčiau Vilniaus tuo intensyvesnis lietus. Namus pasiekiau permirkęs kiaurai, bet laimingas. Kelionėje buvo visko: gedimų, žvyrkelių, pravažiavimų (kurių galvojau, kad neįveiksiu), upelių, lietaus, nuovargio.

Jei nuspręsite įveikti šį maršrutą turėkite omenyje, kad ties Papiškėmis jį galima tęsti iki Stirnių ir į Vilnių grįžti per Grigiškes. Įsimeskit kažko užkąsti, nes pakeliui nelabai yra kavinių. Taip pat labai SVARBU susipažinti su Neries regioninio parko teisės aktais ir žinoti kokios pasekmės gali laukti nesilaikant žemėlapyje pažymėtų kelių. Keliaujant miškais būkite atsakingi už save ir už likusius enduristus - negadinkit miško paklotės ir jeigu jau papuolėt gamtos apsaugai tai atsakykit už savo veiksmus 🙂

Maršrutas įveiktas su Honda Transalp ir Aprilla Pegaso.

---