Bartang Valley Road, Tajikistan

[flag:en]RR: Paul Stewart
‘Stark and elemental, the Bartang Valley is one of the wildest and most memorable valleys in the western Pamirs. Only the occasional fertile alluvial plain brings a flash of green to the barren rock walls. At times the fragile road inches perilously between the raging river below and sheer cliffs above’ – Lonely Planet
Tajikistan is definitely the most impressive of all the Stans, and the Bartang Valley Road is easily the most stunning in the Pamirs. There is a paved road going around the valley now, but if you want to cross it there’s no other way except for the Bartang Road – and most of the time, it’s not really much of a road. Fast flowing river crossings, mudslides, football – sized boulders in the streams, sand, mud, sketchy bridges, waterlogged tracks, insane climbs – it’s definitely a tough ride. In addition, there’s virtually nobody around for miles, there’s no fuel – you need to have a 400 km range, and there’s no food, either. Life is extremely basic there – you’re transported back in time a couple of centuries; everything is done by hand, the only transport is horses and donkeys, there’s no infrastructure or electricity, absolutely nothing.The locals are very friendly though – they’re always happy to see you, invite you for tea, always smiling and waving. It’s possible to find home stays in yurts with the local people, and if you’re lucky you might even find fuel in one of the villages, but that’s pretty rare so have a big tank and carry reserve.The best time to go there is July – August. Once the weather turns, the road becomes impassable.

[flag:lt]RR: Paul StewartTadžikistanas – viena įspūdingiausių Centrinės Azijos šalių, o Bartango slėnis – neabejotinai labiausiai kvapą gniaužiantis Pamyro regionas. Dabar aplink slėnį bėga asfaltuotas kelias, bet norint patirti, ką reiškia atšiauriausia ir vos vos apgyvendinta Pamyro dalis, geriausia kirsti slėnį senuoju keliu. Tiesa, ‚kelias čia per skambus žodis; ištisai nuplunamas sraunių upių, užverčiamas nuošliaužų, kelias nuolat keičiasi ir šakojasi; juo važiuojant tenka kirsti upes, akmenynus, yra smėlio ir purvo atkarpų, o tiltai tinkami pėstiesiems arba asiliukams – motociklais juos kirsti dažniausiai nelabai saugu. Be to, niekur nėra degalinių, todėl degalų atsargą reikia turėti 400 klometrų – jei pasiseks, įmanoa benzino nusipirkti iš vietinių, bet jokių garantijų nėra.Bartango slėnis nukelia laiku atgal bent du šimtmečius – gyvenimas čia be galo primityvus, nėra absoliučiai jokios infrastruktūros, elektros, viskas gaminama rankomis, vienintelis transportas – žirgai ir asilai. Nepaisant to, vietiniai Bartango tadžikai be galo draugiški ir svetingi – visuomet šypsosi, mojuoja, kviečia užsukti arbatos. Tiesa, jie nelaiko savęs tadžikais – pasak jų, jie – pamyriečiai.Pernakvoti dažniausiai galima vietinių jurtose, o maistu geriausia pasirūpinti pačiam, nes Pamyro delikatesai – virti saldainiai ir avių sėklidžių sriuba – apetitą sužadina tik vietiniams gyventojams
.Geriausia į Bartango slėnį išsiruošti liepos – rugpjūčio mėnesiais, nes kitu metu kelias tampa nepravažiuojamas.

---